Penktadienis

Sirgt per gimtadienį nekas, bet kadangi jau atsigavus buvau, tai viskas neblogai praėjo :)

Penktadienis:

nuvažiuoju iki centro (važiuoju autobusu su drauge), ten susitinkam su klasioke ir nueinam į kavinę. Po kelių minučių prisistato likusios mergiotės ir mane pasveikina su gimtadieniu (blush).

Pavalgom, atsigeriam (kai užsisakinėjant paprašau arbatos į mane pažiūrima tokiu kraupiu žvilgsniu lyg į nesveiką maždaug taip (na čia daugiau nuostabos išraiškoje, bet tiks))

(nepamirštam fakto, kad aš nesveika tik fiziškai ir tai trumpam, su protu lyg ir viskas ok), tada paklausau gandų iš mokyklos pvz. kieno tėvui skambinta, kas pabėgo iš pamokų, kokia mokytoja labiausiai supykdyta ir pan. Tada pasigirsta draugės pasiūlymas varyt prie jūros, ji labai užsidegusi fotografavimu, o ir dangus gražus dar atrodo. Dauguma už, tad prie jūros varom visos, išskyrus vieną draugę, žmogus be nuotaikos + trumpa striukė, o juk šalta, + šokiai laukia. Nuvažiuojam prie jūros, pasifotkinam (aš kaip visad staipytis prieš fotiką neturiu noro ir sugebėjimų :], tad nors dažniausiai tenka kitus fotkint,  šįkart tenka pačiai pastovėt prieš objektyvą, kad vis dėlto turėčiau savo nuotraukų iš gimtadienio). Tada sušalusios einam link stotelės, vienai draugei juokdamasi paaiškinu, kaip reikia stabdyt mikriuką ir ką sakyt norint sustot :]] Tada likusios važiuojam autobusu, aš išlipu centre, nes turiu persėsti, bet nuėjusi pažiūrėti tvarkaraščių atšoku lyg nuplikyta, nes išgirstu balsus, kurių nesitikėjau išgirsti (ėė, žmonių balsus, balsų iš ano pasaulio dar negirdžiu). Galiausiai einant namo atsiliepiu į skambutį žmogaus, kurio net nepažįstu, bet bendraujame internetu ir sms, tiesiog neatsiliepdavau, nes maniau neturėsiu ko pasakyt.

Ir pagaliau namie valgydama lenkiuosi virš stalo kažko paimti ir nuo žvakės užsidega plaukai. Pamatau liepsną tad puolu rankom gesint… Pasakysiu tik tiek, kad smarvė po visus namus pasklinda ir kad niekad nebūčiau patikėjusi, jog plaukai taip greit svyla.

Šeštadienis:

vakare atvažiuoja mamos draugė su sūnum (mano klasioku) ir pasveikina gimtadienio proga. Po to atvažiuoja pusbrolis su žmona. Aš su mamos draugės sūnum žiūriu filmą ,,Paranormal activity” (1. Anais metais per gimtadienį irgi sirgau; 2.Su tuo pačiu žmogum žiūrėjom siaubo filmą (grynas š… tada buvo. Koks įdomumas žiūrėt, kaip pjausto, gręžia, bado vnž kankina žmones :/)). Šiaip ar taip dabartinis filmas linkomanijos komentaruose buvo nereaaaliai išgirtas tai ir tikėjausi kažko ohoho, bet nepamačiau nieko įdomaus. Matyt, filmą reik žiūrėt vienam ir naktį tamsoj. O su manim, beje, siaubiakų žiūrėt neapsimoka, nes aš save žinau, žiūrint tai atrodo nesąąąmonė, nebaisuuu, o naktį bijau pramerkt akis :)) Tad vis bandau nukreipti dėmesį ir klausinėju klasioką visokių nesąmonių, nes jis tą filmą jau matęs. Galiausiai pačioje pabaigoje jau šiek tiek įsijaučiu ir kai pasako žiūrėk, va čia dabar prikiš kokį veidą prie kameros, tai užsidengiu su pagalve… Aišku pagalvė atimama tai belieka tik užsimerkti, už ką esu išvadinama triochala ir pan. Su viskuo sutinku, kad tik filmas greičiau baigtųsi. Tada pakrapštom mano taupyklę ir mane pamoko žaist pokerį.

Žinoma, kažkaip vis laimiu, tai ir girdžiu tik ,,naujokams sekasi” ir ,,nekrenta čia tos kortos kažko”. Galiausiai, paklausus ar neturiu kokių nors žetonų, it  žaibas trenkia per galvą ir iškyla vaizdinys vaikiško žaidimo, ruletės. Kelias sekundes pamąsčiusi suvokiu, kad tas žaidimas ne mano, o šio klasioko, jis turėjo vaikystėje. Jam tai primenu ir jo akys išsiplečia kaip lėkštės :) Pats buvo pamiršęs, dabar pravers žaidžiant. Po to grįžtam į svetainę ir su mano tėvu bei pusbroliu žaidžiam kortomis durnių. Galiausiai pusbrolio žmonai ir mamos draugei duodu po knygą ir visi laimingi išvažiuoja namo, o aš tegalvoju kiek ryt teks išplaut indų.

Tai tiek, tenorėjau šiek tiek aprašyti, jei kada nors ką nors primirščiau ir galėčiau tiesiog rasti kelis sakinius apie gimtadienį. :)

Staigia sugalvojau parašyt. Šįvakar švenčiau namie, su tėvais, pusbroliu ir jo žmona. Šventinės nuotaikos lygiai 0. Tačiau kai išėjome į lauką pradėjus šaudyti fejerverkams… Nežinau, tiesiog pamačiau tuos laimingus žmones, vaikinus, kurie eidami pro mus pasveikino su naujais (na tiesiog buvo gerokai įkaušę ir visus sveikino :)) ). Blemba, nesugebu išsireikšti eilinį kartą, tiesiog supratau, kad čia gali būti nauja pradžia, galima mėginti pakeisti tai, kas nepatinka ir tai netgi būtų įmanoma.

Na iš esmės nuklydau į lankas. Realiai už širdies suėmė tai, kad pamačiau, jog kieme tiek tėra žmonių… Na buvo jų gan nemažai, tiesiog prisiminus kiek jų išeidavo į kiemą vaikystėj tai nepalyginsi. Su šampano taurėmis, bengališkomis ugnelėmis.. Dabar namas apstatytas kitais pastatais, įvairios firmos aplink ir neina matyt tų fejerverkų, o kadaise būdavo taip įdomu matyti fejerverkus, leidžiamus net iš centro :) be to prisiminiau, kaip susitikdavau naktį draugus kieme, būdavo taip faina… o dabar mano vaikystės draugai išsikraustę, dar kiti pažįstami sėdi,  vienas, deja, miręs… :( kažkaip sumautai pasijutau, vieniša galbūt. neturiu aš tų draugų aplink gyvenančių, yra tik draugės, gyvenančios toli ir su jomis retai galiu susitikti.

et, eilinį kartą suvėliau kažką, parašydama net ne tai ką norėjau (parašiusi kitus įrašus pajusdavau, kad pieva ir galiausiai ištrindavau). šįkart tiesiog.. po velnių, dzin ar nesąmonė čia ar šedevras, gal pamačiusi šį įrašiuką sugebėsiu prisiminti, kaip jaučiausi 2010 metų pirmosiomis akimirkomis